Kaip ir boulingo kamuoliai, taip ir patys boulingo takeliai nėra vienodi. Skirtingi gamintojai, skirtingos gamybos medžiagos, net įrengimo subtilybės daro kiekvieną boulingo takelį unikalų. Turbūt jau teko pastebėti, kad numetus kamuolį jis grįžta visas išteptas, tarsi būtų išsimaudęs automobilinėje alyvoje, kol jūs jo nematėte. Taip, tai tepalas, bet tikrai ne toks, kokį pilame į automobilį.
Boulingo aukso amžiaus pradžioje, kai daugybė žmonių ne tik JAV bet ir kitose pasaulio vietose tik atrado šią sporto šaką, boulingo centrų savininkai pastebėjo, jog kamuoliai (tuo metu jie dar buvo mediniai) riedėdami takeliu, dėl didelės trinties palieka juodas žymes, dėl to takeliai greitai nusidėvėdavo ir tapdavo nebetinkami naudoti. Tam, kad apsaugotų takelius, sugalvojo juos tepti specialiu tepalu, taip sumažinant trintį tarp kamuolio ir takelio paviršiaus. Tačiau šių laikų sportiniame boulinge tepalas, esantis ant takelio paviršiaus, tapo ne tik apsauga takeliams, bet ir viena svarbiausių šio sporto sudedamųjų.
Turbūt jau teko pastebėti, jog beveik visi boulingo profesionalai suka kamuolį. Be tepalo kamuolys pradėtų suktis link griovio vos tik jį išleidus. O tepalas leidžia kamuoliui praslysti didžiąją dalį boulingo takelio ir tik tada „užsisukti į kišenę“. Bet kodėl kamuolys takelio gale nustoja slysti ir staigiai keičia kryptį, jei takeliai yra ištepti tepalu? Tai ganėtinai paprasta – ne visas takelis yra ištepamas tepalu. Paprastai tepami tik pirmieji 11 – 13 metrų, o likę 5 – 7 metrai paliekami sausi tam, jog kamuolys turėtų laiko ir vietos „sudirbti“. Verta paminėti, kad tepalas nėra paskirstomas vienodai per visą takelio plotį – kai kurios vietos, pavyzdžiui takelio kraštai kartais paliekami sausesni, nei vidurys, taip pat ir pilamas tepalo kiekis būna arba didesnis, arba mažesnis – taip daroma įtaka žaidimui ir kas kartą vis kitaip ištepus takelį žaidėjas privalo prisiderinti, taip apsunkinant ir taip pavargusią boulingo žaidėjo makaulę.
Yra prigalvota begalė skirtingų tepimų, ilgesnių, trumpesnių, su sausais kraštais ir be jų – visa tai daro įtaką kamuolio pasirinkimui, kamuolio „sudirbimui“ takelio gale, žaidėjo technikai bei jo rezultatui. Paprastai dauguma žaidėjų žaisdami sau įprastame boulingo centre treniruojasi ant tam tikro vieno tepimo, dar vadinamo namų tepimu („House pattern“ aut. past.). Jų rezultatai gali atrodyti įspūdingai, tačiau vos šiek tiek pakeitus tepimo diagramą toks „profesionalas“ turės rimtų nemalonumų, o jo 230 taškų per partiją vidurkis, kuriuo jis taip giriasi, gali drastiškai nusmukti. Tuo tarpu tikri žaidimo asai stengiasi treniruotis ant daugybės skirtingų tepimų, taip praplėsdami savo žaidimo galimybes ir gebėjimą greičiau prisiderinti. Maža to, profesionalūs boulingo žaidėjai didžiuosius turnyrus žaidžia ant sportinių tepimų. Jie sukurti taip, kad tepalas takelyje išskirstomas kur kas tolygiau, beveik nepaliekant vietos net mažiausiai klaidai ar netikslumui. Norint surinkti gerą rezultatą ant tokio tepimo, boulingo žaidėjas turi labai preciziškai pataikyti į tam tikrą vieną taikinį be jokios paklaidos, nes tik taip pavyks rinkti straikus. Ką jau kalbėti apie tai, jog sukdamasis kamuolys, panašiai kaip automobilio padanga lietaus metu, taško tepalą į visas puses, taip šiek tiek keisdamas tepimą kiekvieno metimo metu.
Kiekvienas tepimas yra specifiškas. Prie kiekvieno tepimo žaidėjas privalo prisiderinti tam, jog demonstruotų stabilų ir gerą rezultatą. Tad svarbu suprasti, jog žaidžiant boulingą ant vis kito tepimo žaidimas nebėra tas pats – kartais jis skiriasi kaip diena ir naktis.
