Galima pajuokauti, kad Apollo4bowling tampa jaunų ir perspektyvių boulingo žaidėjų komanda, gebanti suburti žaidėjus, kurie, tarsi, jau buvo atsisveikinę su profesionaliu boulingu. Kad ir Emilis Smilgevičius – buvęs Lietuvos jaunių čempionas, Europos jaunimo čempionato dalyvis, profesionaliam boulingui atidavęs šešerius metus, o dabar, po studijų Danijoje ir penkerių metų pertraukos, grįžtantis prie takelių kitame mieste, kitoje komandoje ir su kitokiais tikslais. Apie visa tai – karščiausiame interviu.
Kas lėmė tavo norą grįžti į boulingą ir dar Apollo4bowling sudėtyje?
Tai jauna, ambicinga komanda iš Vilniaus, kas man pačiam yra labai svarbus faktorius, kadangi dabar čia gyvenu ir noriu be suvaržymų ir ilgų kelionių treniruotis kartu su komanda. Taip pat, pažiūrėkit į praėjusio sezono rezultatus – tai konkurencinga komanda, turinti realius šansus kovoti dėl aukščiausių apdovanojimų – kas gali nenorėti prisijungti? Socialinėje erdvėje pamačiau, kad ir sena pažįstama Emilija Perminaitė buvo pakviesta prisijungti prie komandos, dar pats komandos išvystymas socialiniuose tinkluose, turėjau galimybę sekti visus su komanda susijusius rezultatus, pasiekimus, naujienas. Susisiekiau su komanda pačioje tarpsezonio pabaigoje, jei atvirai, nesitikėjau, kad priims, bet sudalyvavau draugiškose varžybose, keletoje treniruočių su komanda, jie tiko man, o aš jiems, tad sukirtome rankomis. Esu dėl to labai laimingas. Komanda yra dar šaunesnė nei tikėjausi iš pat pradžių, praleidžiame kartu labai daug laiko (šypsosi).
Kodėl negrįžai į namus – ankstesnį savo klubą „Nesplitas“, o pasirinkai žaisti Apollo4bowling komandoje?
Namai… namai buvo tada, kai boulingas Ukmergėje buvo. Kai ten vyko rungtynės, kai pats ten gyvenau. Galėjau nevaržomas eiti treniruotis kada norėjau, vykdavo įvairūs turnyrai, kuriuose kartu su tėčiu dalyvaudavome. O dabar.. dabar ten nieko nebėra, viskas išdaužyta, išplėšta, išnešta. Jau buvau pasirengęs pokyčiams. Nors galbūt turėjau galimybę šį sezoną žaisti aukštesnėje lygoje, tačiau pats suvokiu, kad beveik 5 metus nežaidžiau boulingo – nei mano rezultatai būtų labai aukšti, nei pats turėčiau galimybę važiuoti ir žaisti po visą Lietuvą ar treniruotis Kaune kartu su komanda bent kartą per savaitę važinėdamas iš Vilniaus. Man reikia subręsti, šiuo metu toks nesijaučiu ir, manau, kad pats geriausias sprendimas kokį galėjau priimti, tai prisijungti prie bendraamžių komandos čia, Vilniuje, kartu treniruotis, žaisti ir vėl pajusti tą gerą boulingo vaibą, bei palaipsniui kopti vis aukščiau. Niekad negali žinoti, gal jau kitame sezone žaisime B lygoje (šypsosi).
Neseniai grįžai iš architektūros studijų Danijoje. Ar ten teko žaisti? Labai skiriasi sąlygos sportininkams ten ir čia, Lietuvoje?
Danijoje praleidau daugiau nei 5 metus. Mieste, kuriame gyvenau, buvo keli boulingo centrai, tačiau ten viskas šiek tiek kitaip nei pas mus – ten, kur žaidžiamas pramoginis boulingas, profesionalų varžybos nevyksta, nes pramoginio boulingo centruose vyksta, kaip čia pasakius, diskotekos (juokiasi). Ten žmonės tikrąja to žodžio prasme vakarais šoka ant boulingo takelių, tad varžyboms sąlygų ten nebelieka. Profesionalų treniruotėms ir varžyboms yra įrengti atskiri boulingo centrai, ten jau žmonės išmano, kas tas boulingas, tepimai ir panašiai. Apskritai, pats boulingas, ne tik kaip pramoga, bet ir sporto šaka, Danijoje yra labai populiarus, tačiau patekti į komandą yra labai sudėtinga. Bandžiau tai padaryti, tačiau komandose žaidžia vien vietiniai, kalbasi tarpusavyje danų kalba, tad į užsieniečius žiūri atsargiai. Pavyko susisiekti su viena komanda, išreiškiau norą prisijungti, bet viskas tuo ir pasibaigė, skambučio nebesulaukiau. Realiai net neturėjau progos parodyti, kokius rezultatus rinkau, viskas pasibaigė tik šnekų lygyje. Teko laidoti mintį profesionaliai žaisti boulingą, kol gyvenu Danijoje. Vėliau susipažinau su vienu slovaku, pasirodo, jis irgi žaidė boulingą, šiek tiek kalbėjo daniškai, tai žinau, kad jį įkišo į komandą. Bet ten vaikinas ir atsivežęs gal 20 kamuolių buvo, mėtė 230 vidurkį. Kiek vėliau teko su juo kalbėti, tai ir treniruotės Danijoje nėra labai brangios – mėnesiui treniruotės kartu su varžybomis apie 100 eurų kainuoja.
Kaip lietuvaičiai atsiduria krepšinio ar futbolo treniruotėse klausimų nekyla, tačiau kaip tu atradai tokią sporto šaką kaip boulingas?
Kai pas mus Ukmergėje atsidarė boulingas, viskas atsitiko natūraliai – žaidėjai pradėjo pirktis kamuolius, siųstis net iš JAV, pradžiai spare‘ais žaidė, paskui ir suktus kamuolius pradėjo naudoti. Tėtis mano įsitraukė, nusipirko kamuolius, atsimenu, važiavo į Latviją. Po truputį ir mane įtraukė, kamuolį nupirko. Bet žinai, kaip ten su vaikais būna – neturėjau didelės motyvacijos, vaikščiojau į treniruotes iš reikalo – nes tėtis liepė. Prasidėjus pirmiems turnyrams viskas pasikeitė, visai patiko žaist, patinka iki šiol. Tad jei ne tėtis, manęs čia tikrai nebūtų. Jei nebūtų manęs skatinęs, pirkęs kamuolius, rodęs autoritetą pats mesdamas aukštus rezultatus, vertęs eit į treniruotes – tikrai nebūčiau žaidęs to boulingo. Ypač po to, kai grįžau iš Danijos atgal į Lietuvą.
O kaip tėtis reagavo, kai pasakei, kad po 5 metų pertraukos vėl žaisi boulą?
Sakė – „jei grįžti – nuperku kamuolį“ (juokiasi).
Nupirko?
Ne (juokiasi). Atsimenu jis buvo išvykęs, kai jau sutariau su Apollo4bowling dėl prisijungimo, parašiau jam žinutę, tai labai džiaugėsi. Tik, man atrodo, jis tuomet nesuprato, su kokia komanda sukirtau rankoms, nes vėliau prasidėjo atvirkštinė reakcija – „O tai kodėl ne „Nesplitas“, kodėl ne Ukmergėje?“.
Tai gal todėl dar negavai kamuolio?
Labai tikėtina (juokiasi). Ne šiaip, jis tikrai laimingas, kad sugrįžau, kad prisijungiau prie jaunos ir stiprios komandos, kuri taip populiarina boulingą Lietuvoje. Manau Apollo4bowling organizacija yra labai gera terpė man pačiam augti ir tobulėti kaip sportininkui – tą supranta ir tėtis. Žinoma, po pirmųjų varžybų, kur mėčiau partijas po 140 visaip išvadino mane, tai dabar mėtysiu geriau (juokiasi). Turiu dar atrasti savo žaidimo ritmą, pataikyti į liniją ir susitvarkyti psichologiškai.
Papasakok savo įsimintiniausią boulingo akimirką.
Buvo keletas, bet pati įsimintiniausia akimirka buvo Irakli Tsuladze taurė, dar BIG‘e boulingas buvo. Tai buvo pats pirmas mano sezonas, prieš pat Europos čempionatą. Patekau į pusfinalį, žaidžiau su Airidu Baranausku, buvo paskutinis mano metimas, situacija tokia, kad jeigu numetu 9 kėglius – lygiosios, jei straikas – praeinu į finalą. Paleidau kamuolį, užmečiau per daug į kraštą, bet kamuolys sugebėjo grįžt, kirto į kišenę ir straikas… Atsimenu tik tokia spengianti tyla aplink mane, susikaupė emocijos, buvau beprotiškai laimingas, pradėjau rėkt iš džiaugsmo, kumščiu daužyt taką, atsisukau į žiūrovus, ten pamačiau tėtį visą besidžiaugiantį, žiūrovai visi tik šaukė ir plojo.. Aš pats, tuo tarpu, nežinojau, ką daryti, tai tik sudaužiau delnais su varžovu ir nuskubėjau pas tėtį ir mane palaikyti atėjusius žiūrovus. Finale jau klojosi viskas nebe taip emocingai, laimėjau prieš Mariją Jagnieškutę. Buvau be galo laimingas, gavau vienetinę taurę, gamintą pačio turnyro organizatoriaus. O kitas įsimintinas įvykis buvo, kai laimėjau jaunių čempiono titulą. Beje, irgi prieš Airidą (juokiasi). Gavau taurę ir medalį, aplankė euforijos jausmas, o tada staiga suvokiau, kad jei ne tėtis, viso šito nebūčiau pasiekęs. Nusikabinau jį nuo kaklo ir užkabinau tėčiui, pasakiau – „čia tau. Čia tu laimėjai“ (šypsosi). Grįžus namo mama su močiute buvo nupynusios vainiką, gražiai atšventėm, buvo labai miela.
Dabar Lietuvos boulingo čempionato jaunių įskaitoje sportininkus suskaičiuotume ant vienos rankos pirštų, o ar anuomet viskas buvo kitaip?
Būdavo kokių 15 sportininkų. Konkurencija buvo išties didelė. Ir ji buvo kitokia – ten visi gerai žaisdavo ir mušdavosi dėl aukščiausių apdovanojimų. Dabar viskas šiek tiek kitaip – ir jaunių gerokai mažiau, ir konkurencijos nėra. Kai išvažiavau į Daniją, boulingas Lietuvoje išgyveno savo aukso amžių, buvo labai daug žaidėjų, daug konkurencijos, prizai, išvystymas. Bet per tuos 5 metus daug kas pasikeitė. Ir tikrai ne į gerąją pusę. Reikia griebtis kažkokio šiaudo ir bandyti populiarinti boulingą, grąžinti senuosius laikus. Tai dar viena priežastis, kodėl esu Apollo4bowling organizacijoje, noriu prie to prisidėti.
Tai tavo pirmasis sezonas po pertraukos, kol kas, panašu, kad komandai sekasi neblogai. Ar esi patenkintas rezultatais?
Taip, manau turime stiprią komandą ir realius šansus laimėti šio sezono C lygą. Na, jei ne laimėti, tai bent užlipti ant prizininkų pakylos. Savo rezultatais nesu patenkintas, bet žinau, kad galiu geriau. Dar nesugebu taikliai pataikyti į liniją, lieka nenuvalyti ir lengvai imami kėgliai, kartais pritrūksta ir psichologinio pasiruošimo, jaudinuosi, kad nuo mano žaidimo priklauso ir kitų komandos draugų žaidimas, bei visos komandos rezultatas. Viskam reikia laiko, manau įsibėgėjus sezonui bus geriau.
