Gerai, tarkime, kad jau žinote, kur ta kišenė, daugmaž įsivaizduojate kaip į ją pataikyti ir net kartais pataikote. Maža to, treniruočių metu visai neblogai sekasi valytis likusius kėglius, tai leidžia namuose ar blic turnyruose rinkti apie 185+ vidurkį. Jaučiatės savimi pasitikintis, į boulingą ateinate kaip povas poravimosi sezonu – aukštai iškėlęs uodegą. O tada, netikėtai nelauktai, ateina koks turnyras ar komandinių varžybų metu reikia numesti viską lemsiantį metimą. Atrodo, juk metimas niekuo nesiskiria nuo tūkstančių prieš tai buvusių, bet kamuolys kažkodėl skrieja dešimt lentelių pro šalį.
Ne, kėglis mistiškai nepajudėjo iš savo vietos, valymosi linijos, kuriomis visada kliovėtės treniruočių metu, nepasikeitė ir negalėjo jūsų apgauti to vienintelio metimo metu. Tad kas atsitiko, kad iš tobulos straikų ar vieno kėglio valymo mašinos lemiamo metimo metu staiga pavirtote į emocijų užvaldytą, visą savo žaidimo strategiją persvarstyti nusprendusią marionetę?
Tam, kad suprasti šį fenomeną, kviečiu pasikrapštyti po jūsų daugiau ar mažiau veikiančias smegenis.
Jei ilgą laiką kartojate tą patį sudėtingą mechaninį veiksmą – rišatės batus, minat sankabą prieš įjungiant bėgį ar laikot alkūnę iš vidinės kamuolio pusės metimo metu – naudojate savo vingiuotąją smegenų dalį, dar vadinama smegenų žieve (lot. cortex cerebri). Ši dalis yra atsakinga už daugelį jūsų įgūdžių įgijimo ir problemų sprendimo aspektų. Smegenų žievė – jūsų analitinė ir mąstymo dalis (patikėkit, jūs ją turit, net jei savęs ir nelaikote mąstančia būtybe).
Kai tik gyvenime pasiekiate savo mokymosi Olimpo viršūnę ir didžiuodamasis savimi visam pasauliui galite pasakyti, kad jau mokate užsirišti batus, šis neužmirštamas įgūdis jūsų smegenyse yra paaukštinamas. Susirinkęs savo šmutkes iš smegenų žievės biuro stalčių jis persikelia į geresnį kabinetą su didesniais langais, dar vadinamą smegenėlėmis (lot. cerebellum). Smegenėlėse dabar dirbančio jūsų įgūdžio užsirišti batus niekas nebeprašo kažko analizuoti ar mokytis. Jo tikslas – veikti „automatiškai“ – juk būdamas 36-erių turbūt nebetupit pusvalandį koridoriuje, galvodamas, kaip čia dabar prakišt tą prakeiktą raištelį, kad pasidarytų kilputė. Smegenėlės vadovaujasi principu – greita, efektyvu, patikima.
Lygiai tokiu pačiu principu vyksta ir boulingo subtilybių mokymasis. Jūs atliekate tūkstančius metimų, daug galvojate, šlifuodami savo techniką, kol, galiausiai, visus išmoktus judesius, reikalingus metimui, apjungiate į vieną veiksmo simfoniją mesdami kamuolį (čia veikia smegenų žievė). Kai pagaliau jūsų judesiai pasidaro koordinuoti ir jūs žinote, ką darote, visa boulingo kamuolio paleidimo išmintis persikelia į smegenėles, kurios jau nebemąsto, o daro „automatiškai“.
Eh, taip gera nieko negalvoti, o tiesiog daryti, tiesa? Deja. Iš esmės šioje vietoje susiduriame su dviem problemom. Pirmoji – labai sunku atsikratyti senų įpročių. Turbūt esate girdėję iš kitų sportininkų ar trenerių, kad jūsų metime yra šiokių tokių klaidelių, kurias reikėtų pataisyti? Aha, lengviau pasakyti, nei padaryti… Bėda tame, kad smegenėlėse esančio kabineto kėdėje patogiai įsitaisiusi jūsų boulingo išmintis niekur nenori išeiti. Juk ji tiek daug dirbo, tiek daug galvojo, kol pagaliau užsitarnavo šį svajonių darbą. Štai kodėl taip sunku pakeisti savo nusistovėjusią žaidimo techniką – reikės iš naujo atlikti tūkstančius metimų, siekiant senus „automatizuotus“ judesius pakeisti naujais.
Antroji problema – smegenėlės, nors ir veikia žaibiškai bei patikimai, yra labai nepakančios įtampai. Jei jos būtų įkaitės ir turėtų pagrobėjams naudingos informacijos, apsižliumbusios viską išklotų dar net nepririštos prie kėdės. Vos tik atėjus svarbesniam metimui ir jums apie tai pagalvojus, smegenėlės išjungia biuro šviesas, uždeda ant durų kortelę „Closed“ ir lenda po stalu, melsdamasi, kad jų niekas nepastebėtų. Todėl prieš metant viską lemsiantį metimą jūs vėl turite kliautis smegenų žieve, kuri, užuot per daug negalvojusi atliktų tikslų metimą (kaip kad jūs jau esate darę tūkstančius kartų), pradeda mąstyti apie atsirišusį batą, nešvarų prieštakį, blogai paimtą ar iš vis ne tą kamuolį, kitokias metimo linijas ir milijonus kitų dalykų. Jos paprasčiausiai neprisimena, ką ir kaip jūs darote, nes visos instrukcijos guli užrakintame smegenėlių biure.
Ir čia mes prieiname prie labai elementarios išvados – atliekant svarbų metimą, reikia apie tai negalvoti. Netikite, kad tai veikia? Pavyzdys – sukryžiuokite rankas ant krūtinės. Dabar pat. Šaunu, jums pavyko be didesnio vargo. O dabar sukryžiuokite rankas priešingai. Keletą akimirkų pagalvojote, kaip tai padaryti, tiesa? Įprastas rankų sukryžiavimas jums jau gaunasi „automatiškai“, bet štai kryžiuoti atvirkščiai – kažkas naujo. Panašiai ir atliekant metimą – kam jums galvoti iš naujo, kaip atlikti metimą, jei jūs jau žinote, kaip tai daroma?
Jei treniruočių metu atliekate metimus be papildomos įtampos, slegiančios jūsų pečius, sunku tikėtis, kad puikiai atliksite svarbų metimą tikrų varžybų metu. Psichologijoje tai vadinama mokymusi realioje situacijoje. Kareivis gali puikiai paruošti ekipuotę per tam tikrą laiko vienetą, bet ar jam tai puikiai pavyks padaryti staiga pažadintam garsios sirenos anksti ryte jei to nemokytų karo mokykloje? Greičiausiai ne. Taip pat ir jums, siekiant aukštesnių rezultatų bei savikontrolės svarbiais varžybų momentais, reikėtų ruoštis tam iš anksto. Treniruočių metu varžykitės su partneriu iš sutarto prizo, žaiskite varžybų simuliatorių ar taikykite jums tinkamus panašius pratimus.
Žinoma, dėl žmogiškos savybės save nuolat analizuoti ir teisti mes negalime tiesiog paspausti mygtuko kažkur galvoje ir išjungti visų minčių apie mus supantį pasaulį. Tačiau mes galime išsiugdyti savybę nuraminti baikščiąsias smegenėles ir priversti jas dirbti kertiniais momentais. Kaip? Mantromis. Na ir šioje vietoje jūs jau galutinai nusprendžiate, kad aš – beprotis. Bet palaukite. Vienas geriausių dabartinių boulingo žaidėjų, Sean‘as Rash‘as, atlikdamas svarbius metimus turnyrų finaluose, įprastai ruošdamasis metimui dar papildomai sau po nosimi sumurma keletą žodelių – „self-control“ „consistency“, „result oriented“ ir panašiai. Tą jis daro ir treniruočių metu. Kodėl? Nes pasakęs tą trumpą menką žodelį jis duoda smegenims komandą, tarsi kokiam dresuotam šunyčiui, atlikti metimą. Tuo tarpu smegenys, nors ir trumpam, asociatyviai pagalvoja, kad tai dar vienas metimas treniruotėje, už kurį, kad ir kaip jis pasibaigtų, niekas per galvą neduos. Tos akimirkos pakanka, kad metimas būtų atliekamas smegenėlėse esančios informacijos pagalba, o ne galvojant apie atsirišusį batraištį ar ne taip paimtą kamuolį. Tai sunkiai išsiugdomas įprotis, kuriam tikrai prireiks laiko, bet pabandyti tikrai verta.
Galiausiai, vienas sunkiausių dalykų sporto psichologijoje yra suprasti, kad yra dalykų, kuriuos jūs kontroliuojate ir tie, kurių ne. Smegenų žievė tegu dirba išsijuosusi, galvodama, kokį kamuolį pasirinkti, kokia linija žaisti ir apie begalę kitų dalykų, kai jūs laukiate savo metimo. Bet kai ateina laikas mesti metimą, nustokite išradinėti dviratį ir kliaukitės savo instinktais. Juk negalvojate, kaip pabučiuoti tą, kurį mylite – tiesiog bučiuojate. Negalvojate, kaip man čia dabar padėti savo parašą – tiesiog pasirašote. Tai kodėl atsistoję prie takelio bandote iš naujo išmokti žaisti boulingą – imkite kamuolį ir meskite į tą dešimtą kėglį taip pat, kaip tai darėte jau tūkstančius kartų.
