Kol visa Lietuva lepinasi ilgojo savaitgalio teikiamais malonumais, o sporto entuziastai džiaugiasi Marijampolės „Sūduvos“ patekimu į ketvirtąjį Europos taurės etapą ar Lietuvos krepšinio rinktinės triuškinama pergale draugiškose rungtynėse prieš suomius, Lietuvos boulingo bendruomenė aptarinėja didžiausią šios savaitės naujieną – Emilija Perminaitė, po šešerių metų pertraukos, grįžta į profesionalų sportą. Ši palangiškė savo namais pasirinko sostinės Apollo4bowling organizaciją. Jos sugrįžimą lėmusios priežastys bei mintys apie naująjį sezoną pirmajame pokalbyje prie boulingo takelio.
Šešeri metai be boulingo, o dabar štai tokia staigmena – prisijungsi prie Apollo4bowling. Kas lėmė tavo sugrįžimą į profesionalų boulingą?
Nes Apollo4bowling pakvietė. Niekur kitur eiti nebūčiau taip greitai pasirašius. Aš jau turėjau kamuolius parsivežus nuo pirmojo studijų kurso čia, į Vilnių, galvojau kažkur eiti žaisti, bet vis dingdavo ta mintis. Per V.I.P. Cup Klaipėdoje gavau tokį pasiūlymą, kurio negalėjau atsisakyti, nes žinojau, kad Apollo4bowling – smagi ir profesionali komanda, būtų įdomus sezonas visomis prasmėmis, be to, kažkur giliai širdyje suvokiau, kad noriu grįžti žaisti. Pastaruosius šešerius metus man pačiai buvo geriau už boulingo žaidimo zonos, geriau jaučiausi teisėjaudama, palaikydama tėvus, sesę, kol dar žaidė, o pati dideliu noru mėtyti kamuolius nespinduliavau. Tiesiog, pasiūlymas iš Apollo4bowling atskriejo tinkamu metu, tinkamoje vietoje. Labai džiaugiuosi prisijungusi.
Kodėl apollo4bowling?
Tai motyvuota komanda, kuri, tikiu, įkvėps motyvacijos ir man. Buvo keletas kartų, kai išeidavau pažaisti viena, bet pamėtai šiek tiek ir viskas – kitą dieną viską skauda, supranti, kad gal ne man tą boulingą žaist ir kamuoliai vėl dulka spintoj metų metus. Labai džiaugiuosi, kad galėsiu žaisti su bendraamžiais, manau tai labai svarbu, nes kartu galėsime ne tik siekti aukštų sportinių rezultatų, bet ir užsiimti organizaciniais reikalais, kartu leisti laisvalaikį. Ir, žinoma, tėvai gerai žiūri į šią komandą, davė leidimą ir šiaip džiaugėsi, kad grįžtu į profesionalų sportą.
Kalbant apie tėvus – mama – daugkartinė LBČ moterų diviziono nugalėtoja, tėtis – daugkartinis vyrų diviziono čempionas, sesė – viena geriausių jaunimo žaidėjų Lietuvoje, tiesa, dabar jau ant takelio sutinkama ypač retai. Visi jie yra atstovavę Lietuvą ir užsienio boulingo turnyruose. Akivaizdu, kad visa tavo šeima gyvena boulingo ritmu. Kiek tai prisideda prie tavo, kaip boulingo žaidėjos karjeros?
Na, turiu ir aš titulų – esu Lietuvos boulingo čempionato reitinginiame turnyre jaunių divizione užėmusi trečiąją vietą ir V.I.P Cup turnyre 200 litų laimėjusi (juokiasi). O jei rimtai, tai be abejo, tėvai labai prisideda. Livija, pavyzdžiui, visą gyvenimą boulinge praleidusi, mama žaidė, kai jau jos laukėsi, tai galima sakyti, kad Livijai boulingas kraujyje įskiepytas. Kai tėvai tiek daug žaidžia, natūralu, kad ir vaikai nejučia pradeda žaisti. Tėvai treniruojasi – mes su sese ant gretimo takelio kamuolius irgi ridenam, tėvai važiuoja į turnyrus – mes irgi važiuojam žiūrėti ar pačios žaisti. Atsimenu, man buvo gal 11 metų, kai tėvai padovanojo pirmąjį kamuolį – labai džiaugiausi, tada jaučiausi labai „kieta“ žaidėja. Dar batus, man atrodo, iš savo santaupų tada nusipirkau (juokiasi). Vėliau atsirado dar daugiau kamuolių, atitinkamai didėjo ir azartas žaisti.
Kaip tėvai reagavo į tavo prisijungimą prie Apollo4bowling?
Mama, kai sužinojo, sakė, kad nesivelčiau į šiuos reikalus. Tėčiui nieko nesakiau iš pradžių, bet kai pasakiau, labai nustebo ir labai rimtai paklausė ar aš to tikrai noriu, ar čia nebus tik laikinas užsidegimas, ar tikrai noriu grįžt, klausė ar atsimenu, kokia emocionali anksčiau būdavau per varžybas. Bet nuraminau juos, sakiau, kad dabar esu jau subrendusi ir viskas bus kitaip. Per tas dvi savaites, kol buvo sutvarkyti visi mano prisijungimo formalumai, tiek aš, tiek mano šeima apsipratome su šia mintimi. Kai buvo uždegta žalia šviesa, mama rašė, kad labai džiaugiasi, kad prisijungiu būtent prie šios komandos. Manau atvažiuos palaikyti manęs į Vilnių, ir sesė ateis gal, susitiksime visa šeima kur kas dažniau šį sezoną.
O kuo pasireiškė tas tavo emocionalumas prieš šešerius metus?
Na tiesiog – viena ar dvi klaidos per partiją – dar lyg ir viskas gerai, bet jeigu jau trečią kartą suklystu – dingdavo nuotaika, mama pribėgusi ramindavo, kad viskas bus gerai, kad nesijaudinčiau, nesinervuočiau, o aš tik atsisukdavau nustačius piktą veidą ir liepdavau palikt mane vieną (juokiasi). Buvo kartų, kai ir ašarų nenulaikydavau. Bet man čia taip buvo, kai buvau maža. Nors mama minėjo, kad iš emocionalumo neišaugama, tai nežinau, kaip čia bus naujajame sezone, galima laukti visko (juokiasi).
Kokie jausmai užplūdo, kai atsikėlus ryte radai pranešimus, kad tavo prisijungimas prie komandos jau oficialus?
Ramybė. Dvi savaites gyvenau mintimi, kad jau žaisiu, kad viskas gerai, bet kažkur dar kirbėjo mintis, kad reikia išlikti šaltų nervų, maža kas gali atsitikti. Atsikėliau iš ryto ir radau krūvą žinučių bei praleistų skambučių su sveikinimais ir nuostaba, kad vėl mane pamatys žaidžiančią boulingą. Tada jau perskaičiau žinią Facebook‘e, o vėliau ir Instagram‘e, kad viskas patvirtinta, pasipylė ir naujųjų komandos draugų sveikinimai prisijungus prie komandos.
Ar jautiesi pasiruošusi sezonui? Ar jau pradėjai treniruotis?
Visiškai nesijaučiu (juokiasi). Jau buvau treniruotėje kartu su komanda, buvo gana baisu vėl būti ant takelio, bet patiko – po treniruotės nejaučiau jokių fizinių skausmų, rezultatai buvo kur kas geresni nei tikėjausi, galvojau įmesiu 100 ir bus jėėė, bet buvo ir straikų, ir spare‘ų, tas labai nustebino. Dabar jau ieškausi naujų batų, žaidimo pirštinės, šiaip visokių niekučių – žodžiu, lepinuosi sugrįžimo malonumais. Tikiuosi spėsiu pasiruošti per likusį mėnesį.
Ko tikiesi iš kito sezono Apollo4bowling komandoje?
Gerai praleisti laiką, vėl prisiminti tą nuostabų jausmą, ką reiškia žaisti, gal ir kokį medaliuką pirmą kartą į lentyną galėsiu įsidėti… Matysim (juokiasi). Žinau, kad esu pačioje geriausioje organizacijoje, su labai smagiais ir nuoširdžiais žmonėmis, tad sezonas tikrai bus labai geras, labai jo laukiu ir džiaugiuosi, kad galėsiu būti to dalimi.
O kuris iš tėvų tavo žaidimui vaikystėje darė didesnę įtaką?
Manau tėtis. Jis labiau stebėdavo klaidas, jas analizuodavo, patardavo, prižiūrėdavo mano metimą, stebėdavo žaidimą, ateidavo ir pasakydavo, kas ne taip, ką reikia pataisyti. Bet, žinoma, didelis palaikymas buvo iš abiejų, išmokau žaisti tiek tėčio, tiek mamos dėka.
O jeigu dabar reikėtų sužaisti vieną partiją su sese, kaip manai, kuri iš jūsų laimėtų?
Manau Livija, bet nebūtų labai didelis skirtumas tarp mūsų, vis tiek, ji jau irgi nebežaidžia kokius porą metų, tad manau, būtų kritę ir jos rezultatai (juokiasi). Po pasiruošimo naujajam sezonui reikės pasiūlyt gal.
Po tavo prisijungimo Apollo4bowling atrodo sustiprėjusi. Gal jau su kitais žaidėjais aptarėte tikslus kitam sezonui? Kaip vertini komandos šansai laimėti C lygą?
Dar neteko tokių dalykų aptarinėti, kol kas tik ruošiamės sezonui, o po pasiruošimo ir pirmųjų varžybų matysime, kokie tie mūsų realūs šansai. Žinoma, naujo žmogaus atėjimas duoda komandai naudos, įneša kažko naujo, praplečia suolelį, o aš pati tikiu ir noriu, kad šiame sezone mūsų komandai viskas susiklostytų gerai, nes juk visi mes norime pasipuošti medaliu ir kelti taurę į viršų sezono gale.
Koks bus tavo vaidmuo komandoje?
Plius aštuoni prie partijos (juokiasi). Reiktų komandos klausti, ko jie iš manęs tikisi.
Tavo nuomone, merginos atėjimas į vaikinų komandą labiau jiems padeda ar blaško?
Manau mergina skatina vaikinus geriau žaisti, nes jei mergina meta gerą partiją, vaikinai taip pat stengiasi neatsilikti, nes jie lengviau pasiduoda konkurencijai. Matysim, kaip vaikinai reaguos į mano žaidimą po pirmųjų varžybų (juokiasi).
Gal esi valius 7-10? Kiek straikų iš eilės esi padariusi daugiausiai? Kokia ta Įsimintiniausia tavo boulingo akimirka?
Tokio splito nesu valiusi, o 7 straikai iš eilės yra daugiausiai, kiek esu metusi. Savo aukščiausios partijos tiksliai nepamenu, bet man atrodo 237 taškai, kažkas tokio. Daugiau įsimintinų akimirkų dabar nesugalvoju. Man visada labiau patiko stebėti kitus žaidėjus, nei pačiai stoti ir žaisti, tai, turbūt, daugiau įsimintinų akimirkų galiu papasakoti iš tėvų žaidimo. Pavyzdžiui, labai patinka, kai tėtis, po laimėtų turnyrų, daro žuvytę ant tako. Tik mama vėliau ant jo pyksta, nes marškinėlius, su kuriais žaidė, galima išmest jau, būna visas pilvas juodu tepalu aplipęs (šypsosi).
Gal sugalvosi kokį savo šventimo būdą naujam sezonui?
Reikės gal tėčio perimt, nežinau (juokiasi).
