Jei Lietuvos sportinį boulingą sekančių žmonių paprašytume įvardinti geriausią Lietuvos žaidėją, neabejotina, kad daugumos jų rodomasis pirštas nukryptų į Andrių Gasparavičių. Per beveik du dešimtmečius šis atletas iškovojo galybę įvairiausių apdovanojimų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, nuolat tobulina savo žinias su geriausiais užsienio treneriais, o visa savo sportine išmintimi mielai dalijasi su kitais vienintelėje Lietuvoje boulingo mokykloje. Mintimis apie tai, ką reiškia būti didžiausio boulingo įrangos gamintojo veidu, gerėjančią Lietuvos boulingo situaciją ir pilkuosius kardinolus A. Gasparavičius pasidalino su Apollo4bowling.lt.
Esate Lietuvos boulingo ir dukart Lietuvos atrankos į AMF Qubica World Cup čempionas, III-ojo ETBF (European Tenpin Bowling Federation) lygio treneris, nesuskaičiuojamos galybės kitokių apdovanojimų pelnęs sportininkas. Kaip atsidūrėte ant boulingo takelio?
Dvylika savo gyvenimo metų, nuo antros klasės mokykloje, atidaviau rankiniui. Treniruočių buvo daug, žaidžiau už Lietuvos jaunučių ir jaunių rinktines, tad sportas ir sportinė disciplina buvo įskiepyta nuo pat mažumės. Po vidurinės baigimo profesionalus rankinis liko tik svajonė, todėl giliai viduje visada jaučiau, kad turiu vėl realizuoti save sporte. Boulingas mano gyvenime atsirado labai atsitiktinai. Tėvai mėgo paridenti rutulį savaitgaliais, o man boulinge labai skani buvo kepta duona su sūriu…(šypsosi). Pats boulingas man neatrodė rimta sporto šaka. Tačiau kartą per virš takelių esančius monitorius pamačiau pasaulio boulingo čempionato finalo vaizdo įrašą. Sunku žodžiais nupasakoti, ką jaučiau matydamas, kaip žaidžia šios sporto šakos didmeistriai. Jų technika, plastiški judesiai, tai, ką kamuolys daro ant takelio ir tas kamuolio daromas posūkis gale… Tai paliko tokį neišdildomą įspūdį, kad ir aš, su salės kamuoliu, ant neaišku kaip paruoštų takelių, pabandžiau tapti šios sporto šakos „meistru“. Na, o toliau viskas įgavo sniego gniūžtės efektą. Sava amunicija, treniruotės, gilinimasis į subtilybes ir, aišku, atsiradimas tinkamu metu, tinkamoje vietoje (šypsosi).
Kas pastūmėjo labiau gilintis į šią sporto šaką ir tapti aukščiausio lygio treneriu Lietuvoje?
Tiesą pasakius, niekada neplanavau būti mokytoju ar treneriu. Kažkada, žaisdamas boulingo klube „Apolonas“, pradėjau rodyti visai neblogus rezultatus ir tuometinis klubo prezidentas Antanas Čenys paprašė pamokyti jo dukrą žaisti. Vėliau tokių prašymų ėmė rastis vis daugiau. Kai dabar prisimenu, ko ir kaip anuomet mokiau jaunuosius boulingo talentus, ima juokas ir pasidaro truputį gėda (juokiasi). Bet mokiau taip, kaip tuo metu suvokiau patį mokymo procesą.
Vėliau, Lietuvos boulingo federacija organizavo trenerių kursus I-ojo lygio ETBF trenerio kategorijai įgyti. Įsisavinęs bazines treniravimo žinias, jas realizavau su didesniu ratu mokinių. Vėliau sekė antra kategorija, kol galų gale ryžausi vykti į Suomiją, pabandyti išlaikyti aukščiausią – III-ojo lygio ETBF trenerio kategoriją. Šiai dienai turiu sėkmingai veikiančią savo vardo boulingo mokyklą, kurioje su kolege ir boulingo entuziaste Asta Jokubauskiene darome viską, kas įmanoma ir kas ne, kad sportinis boulingas Lietuvoje populiarėtų. Nors kol kas aukojame savo asmenines lėšas ir laiką, tikime, kad galų gale atsiras ir tinkami rėmėjai, padėsiantys sportiniam boulingui pakilti į neregėtas populiarumo aukštumas Lietuvoje.
Aš pats, kaip treneris, esu apsigynęs III-ojo lygio ETBF trenerio kategoriją, esu išlaikęs tarptautinę takelių priežiūros ir teisėjo kategorijas. Kaip tik šiuo metu vyksta dar vieni ETBF mokymai, suteiksiantys teisę sertifikuoti net II-ojo lygio ETBF trenerius. Atkreipiu dėmesį, kad nei viena kita Baltijos šalis neturi III-ojo lygio ETBF trenerio. Tad džiaugiuosi, kad šios kategorijos treneris yra Lietuvoje (šypsosi).
Kada supratote, kad Lietuvoje rengiamų varžybų nebeužtenka ir pradėjote varžytis turnyruose užsienyje?
Tai, kad savo jėgas noriu išbandyti užsienio turnyruose, žinojau visada. Nors daugumoje Europos čempionatų mano pasirodymai, mano subjektyvia nuomone, pagal pasiekimus buvo „žemiau plintuso“, tačiau būtent juose aš pamačiau, kokios įtemptos ir sudėtingos gali būti šio žaidimo sąlygos. Žaidimas užsienyje man suteikė neįkainojamų žinių bei supratimą, kad mokytis ir tobulėti dar yra kur. Kartu plėtėsi pažinčių su žaidėjais ir treneriais ratas ir visi, kaip susitarę sakė – tik per patirtį aukščiausio lygio turnyruose ateina didžios pergalės. Todėl iki šiol, kiek tik leidžia galimybės, stengiuosi aplankyti kuo daugiau turnyrų už Lietuvos ribų.
Lentynos namuose jau turėtų lūžti nuo įvairiausių apdovanojimų boulingo varžybose. Bet gal yra tas vienas, kuris teikia daugiausiai džiaugsmo ir primena daugiausiai išlieto prakaito ir sudegintų nervų ląstelių jo siekiant?
Turiu tris trofėjus, kuriais ypatingai didžiuojuosi – tai mano pirmasis laimėtas Lietuvos reitinginis turnyras Klaipėdoje, pirmas kartas kai tapau Lietuvos čempionu (medalis) ir „Irakli Tsuladzė taurė“ – boulingo žaidėjo ir puikaus menininko iš Gruzijos rankų darbo akmeninė taurė, sukurta būtent tam turnyrui, kurį nusišypsojo sėkmė laimėti.
Kaip jus pastebėjo „Storm“ ?
Tai buvo ilgas kelias, kuriame labai svarbus buvo savęs pateikimas šiai kompanijai, kaip tinkamo kandidato juos atstovauti. Labiausiai prie mano ir „Storm“ bendradarbiavimo prisidėjo mano kolega, remėjas ir puikus bičiulis Linas Sasnauskas.
Ką reiškia būti „Storm“ personalo nariu? Žinome, kad tai suteikia nemažai privalumų, bet kartu tai – didelė atsakomybė.
Kaip pasakytų mano buvęs dėstytojas, Prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila – „teisė be pareigos neegzistuoja“ (šypsosi). Tad daug ką gauni, tačiau daug kuo ir įsipareigoji – nuolat būti geriausioje sportinėje formoje, tinkamai elgtis ir labai gerai pasverti savo elgesį tam, kad tinkamai reprezentuotum geriausią boulingo prekių gamintoją. Tai reikalauja daug energijos ir laiko. Beabejo, galimybė nuolat žaisti naudojant naujausią produkciją skamba šauniai, bet man dar didesnį džiaugsmą ir pasididžiavimą kelia vien buvimas „Storm“ reprezentaciniu veidu Lietuvoje.
Ar pastaruoju metu pastebite, kad Lietuvoje sportinį boulingą atranda vis daugiau žmonių?
Manau prieš metus ar du Lietuvoje sportinis boulingas pramušė dugną. Džiaugiuosi, kad dabar, kai nebėra kur žemiau kristi, atsispyrėme ir po truputį kylame į viršų. Turime naują LBF valdybą, į kurią dedu labai daug vilčių. Turime ir puikių iniciatyvų, kaip kad Apollo4bowiling, kurių pagalba sportinis boulingas Lietuvoje tampa vis labiau žinomas ir matomas. Naudodamasis proga, noriu paminėti žmogų, kuris, lyg pilkasis kardinolas, daro didžiulį darbą, tačiau neretai lieka už kadro – tai Alvydas Donėla. Mažai kam žinoma, kiek šis, buvusio „Apollo“ boulingo, o dabar – „O‘Learys“ pramogų centro vadovas padarė, kad sportinis boulingas turėtų tinkamą platformą ir sąlygas populiarėti Vilniuje, Panevėžyje ir Klaipėdoje, todėl labai didelis „Ačiū“ jam ir jo kolektyvui.
